Lietuva

BENDROJI INFORMACIJA

Centrinės nervų sistemos (CNS) ligos yra viena svarbiausių terapinių GlaxoSmithKline kompanijos sričių. Sukurti šiuolaikiški, vaistai nuo
depresijos (Seroxat, Wellbutrin, Elontril),
epilepsijos (Lamictal),
migrenos (Imigran, Naramig),
Parkinsono ligos (Requip).
Kuriami ir nauji vaistai nuo šizofrenijos, depresijos, išsėtinės sklerozės, Alzheimerio ligos.

PARKINSONO LIGA

Apžvalga

Parkinsono liga (PL) yra viena iš dažniausių neurodegeneracinių ligų. Ja serga maždaug 300 iš 100 000 gyventojų. Pagrindinis patogenetinis defektas, sukeliantis PL reiškinius, yra ryškus dopamino (DA) trūkumas striatum sistemoje dėl dopaminerginių substantia nigra pars compacta neuronų sunykimo. Svarbiausi požymiai: bradikinezija, rigidiškumas, tremoras ir posturalinis nestabilumas. Nei vienas iš šių klinikinių požymių nėra pakankamai patikimas PL atskirti nuo kitų ligų, sukeliančių parkinsonizmą. Tiksliau diagnozuojama, vertinant klinikinių požymių derinius bei atliekant neurovizualius tyrimus: magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), galinčią parodyti substantia nigra pars compacta suplonėjimą, pozitroninę emisinę tomografiją (PET) ir vieno fotono emisijos kompiuterinę tomografiją (SPECT), rodančias sumažėjusią apykaitą striatum srityje.

Parkinsono ligos gydymas

Svarbiausia Parkinsono ligos gydymo dalis - medikamentinis gydymas. Pagrindinės vaistų grupės:
levodopos preparatai,
dopamino agonistai,
COMT inhibitoriai,
anticholinergikai,
selegilinas.

Iki šiol efektyviai Parkinsono ligos simptomus veikia levodopos preparatai, tačiau jie nesustabdo ligos progresavimo, todėl stengiamasi šiuos vaistus pradėti skirti kuo vėliau. Manoma, kad maždaug po 7 - 10 metų nuo gydymo šiais preparatais pradžios ligonį pradeda kamuoti nevalingi judesiai - diskinezijos.

Viena naujausių vaistų grupių - dopamino agonistai. Pradinėse ligos stadijose jie veikia taip pat kaip ir levodopa, tačiau rečiau sukelia nepageidaujamų reiškinių ir jais gydant galima sumažinti levodopos dozę.

Literatūra:

  1. Whone AL, Remy P, Davis MR et al. 54th annual meeting of the American Academy of Neurology, Denver, USA, 2002.
  2. Rascol et al. N Engl J Med 2000, 342(20):1484-1491.
Parkinsono ligos gydymo algoritmas

Dažniausiai užduodami klausimai apie ligą

Kada reikia pradėti gydyti sergantįjį Parkinsono liga?

Ligonio gydymo pradžia priklauso nuo to, kokiu vaistu gydoma. Jei nusprendžiama gydyti levodopos preparatais, paprastai stengiamasi gydymą pradėti kaip įmanoma vėliau. Taip yra todėl, kad pradėjus vartoti šios grupės preparatus, po 5 - 10 metų (kai kam ir dar greičiau) patiriama nevalinų kūno judesių, atsiranda vadinamoji diskinezija, labai varginanti ir išsekinanti ligonius.

Kitokios taktikos laikomasi gydant dopamino agonistais, pvz. ropiniroliu.

Ankstyvosiose ligos stadijose pakankamas efektas pasiekiamas ligonius gydant monoterapija. Įrodyta, jog šis preparatas gali atitolinti levodopos vartojimo pradžią bei mažinti jos dozę, rečiau išsivysto diskinezija. Labai svarbu yra tai, kad efektyvus gydymas stabdo ligos progresavimą.

Kiek kartų per dieną reikia vartoti ropinirolį?

Kadangi vaisto skilimo pusperiodis yra 5 - 6 valandos, ropinirolis vartojamas 3 kartus per dieną.

Ar gydymas ropiniroliu yra brangus?

Reikėtų žinoti, kad vaistų nuo Parkinsono ligos kaina sudaro ne pagrindinę visų išlaidų dalį. Didžiausios išlaidos tenka ligonių priežiūrai, hospitalizavimui bei pagalbai dėl negalios. Ropinirolio kaina nedaug skiriasi nuo kitų šios grupės preparatų kainos.

EPILEPSIJA

Epilepsija - dažniausia vaikų ir viena dažniausių suaugusiųjų neurologinė liga. Sergančiųjų epilepsija mirštamumas 2-4 kartus viršija bendrosios populiacijos mirštamumą, o vaikų bei jaunimo - pats didžiausias. Epilepsijos priežastys gali būti įvairios - traumos, augliai, perinataliniai pažeidimai, metaboliniai sutrikimai ar paveldėjimas. Liga gali pasireikšti labai įvairiai - ir vieninteliu priepuoliu, ir daugybe nekontroliuojamų priepuolių, sukeliančių smegenų pažeidimą ir protinės veiklos deficitą. Epilepsija serga ir naujagimiai, ir pagyvenę žmonės, ir sėkmingai besimokantys, dirbantys, kuriantys, ir protiškai atsilikę, paralyžiuoti, ištinkami nevaldomų priepuolių. Visiems jiems dažniausiai bendra viena - netikėtas, nenuspėjamas kūno, veiksmų ar minčių kontrolės praradimas.

Daugeliu atvejų galima rinktis daugiau ar mažiau efektyvų priepuolių gydymą. Būtina gerai išmanyti farmakoterapiją, priešepilepsinių vaistų farmakokinetiką ir tarpusavio sąveiką, tikslingai skirti vaistus skirtingiems priepuoliams bei epilepsiniams sindromams gydyti. Lietuvoje šiuo metu galima įsigyti visų pagrindinių pasaulyje vartojamų priešepilepsinių vaistų, taip pat ir naujų efektyvių preparatų.

Tarptautinės priešepilepsinės lygos epilepsinių priepuolių klasifikacija pagal klinikinius duomenis ir elektroencefalografiją (1981)

  1. Daliniai (židininiai) priepuoliai
    1. Paprastieji daliniai priepuoliai (išlikusi sąmonė):
      • su motoriniais požymiais (pvz., židininiai motoriniai priepuoliai, galvos sukamieji priepuoliai), somatosensoriniais ar ypatingaisiais sensoriniais požymiais (pvz., paprastosios haliucinacijos, dilgčiojimas, mirguliuojančios šviesos),
      • su autonominiais požymiais (pvz., paraudimas, pablyškimas, epigastriniai jutimai, prakaitavimas),
      • su psichiniais požymiais (pvz., deja vu, prieblandinės būsenos, iliuzijos ir struktūrinės haliucinacijos). Šiuos priepuolius gali būti sunku atskirti nuo dalinių kompleksinių priepuolių;
    2. Daliniai kompleksiniai priepuoliai (sutrikusi sąmonė):
      • prasidedantys kaip paprastieji daliniai su vėliau sutrinkančia sąmone,
      • su nuo priepuolio pradžios sutrikusia sąmone;
    3. Paprastieji ar kompleksiniai daliniai priepuoliai, virstantys pakartotinai generalizuotais priepuoliais (gali rutuliotis taip greitai, kad paprasta dalinė pradžia gali būti net nepastebima).
  2. Generalizuoti priepuoliai:
    1. Absenciniai priepuoliai;
    2. Miokloniniai priepuoliai;
    3. Kloniniai priepuoliai;
    4. Toniniai priepuoliai;
    5. Atoniniai priepuoliai;
    6. Toniniai-kloniniai priepuoliai (grand mal).
  3. Neklasifikuotieji priepuoliai, kurių dėl nepakankamų duomenų ar klasifikacijos neįmanoma priskirti nė prie vienų aukščiau išvardytų.

Tarptautinės priešepilepsinės lygos epilepsijos ir epilepsinių požymių klasifikacija (1989)

  1. Nuo lokalizacijos priklausanti (židininė ar dalinė) epilepsija:
    1. Idiopatinė, tam tikro amžiaus epilepsija (pvz., gerybinė rolandinė epilepsija);
    2. Simptominė:
      • labai reti sindromai, tokie kaip dalinė nenutrūkstama epilepsija;
      • sindromai dėl iš specifinių smegenų dalių kylančių priepuolių, galinčių turėti skirtingas, bet apibrėžtas priežastis (pvz., smilkininės skilties epilepsija, kaktinės skilties epilepsija, momeninės skilties epilepsija, pakaušinės skilties epilepsija);
    3. Kriptogeninė:
      • kaip ir simptominė, bet nenustatytos etiologijos.
  2. Generalizuotoji epilepsija:
    1. Idiopatinė (pvz., gerybiniai naujagimių traukuliai, vaikų ir jaunuolių absencija, jaunuolių miokloninė epilepsija);
    2. Simptominė:
      • labai reti nespecifinės etiologijos sindromai (pvz., ankstyvoji miokloninė encefalopatija),
      • specifiniai sindromai, kurių pagrindinis bruožas - epilepsija (pvz., Laforo kūnelių liga);
    3. Kriptogeninė:
      • reta, su numanoma, bet nepatikslinta etiologija (pvz., Lennox-Gastaut sindromas).
  3. Nepatikslinta, ar židininė, ar generalizuota
  4. Specialieji sindromai:
    • apima febrilinius traukulius ir metabolinės kilmės traukulius (pvz., sukeltus alkoholio).

Gydymo būdai

Epilepsijos gydymo metodika yra nustatyta Lietuvos respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio14 d. įsakymu nr. 422 “Dėl ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodikų patvirtinimo”

  1. Epilepsijos diagnozės nustatymas
    1. Epilepsija diagnozuojama ir ilgalaikis medikamentinis gydymas skiriamas įvykus 2 ir daugiau epilepsijos priepuolių.
    2. Epilepsija diagnozuojama:

      2.1. įvertinus anamnezę:

      2.1.1. klinikinius priepuolių požymius, trukmę ir aplinkybes,
      2.1.2. prenatalinio ir perinatalinio periodo komplikacijas,
      2.1.3. nervų sistemos raidą ir būklę iki priepuolių pradžios,
      2.1.4. neuroinfekcijas, traumas, insultus, intoksikacijas praeityje,
      2.1.5. febrilinius ar kitus traukulius,
      2.1.6. šeiminę anamnezę epilepsijos ar kitų nervų sistemos ligų požiūriu,
      2.1.7. priklausomybę nuo alkoholio ar toksinių medžiagų;

      2.2. atlikus elektroencefalogramą (EEG), kurios tikslas:

      2.2.1. patvirtinti epilepsijos diagnozę,
      2.2.2. nustatyti epileptogeninio židinio vietą,
      2.2.3. klasifikuoti epilepsijos formą,
      2.2.4. atmesti neepilepsinės kilmės priepuolius,
      2.2.5. įvertinti gydymo efektyvumą,
      2.2.6. spręsti dėl gydymo vaistais nuo epilepsijos (toliau - VNE) baigimo.

    3. Miego EEG ir ilgalaikė EEG stebėsena atliekama, kai būdravimo EEG nepakanka epilepsijos diagnozei patvirtinti, jos formai nustatyti ar tiksliai epileptogeninio židinio vietai surasti spendžiant dėl operacinio gydymo.
    4. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) indikuotina:

      4.1. įtarus židininę epilepsiją,
      4.2. esant neklasifikuotų ar generalizuotų priepuolių, prasidėjusių ikimokyklinio amžiaus vaikams,
      4.3. nustačius pastovių ar progresuojančių židininių neurologinių požymių klinikinio ar neuropsichologinio tyrimo metu,
      4.4. esant priepuolių, nors taikomas gydymas.

    5. Kompiuterinė tomografija (KT) atliekama, kai nėra galimybės atlikti MRT arba reikia skubaus vaizdo tyrimo.
    6. MRT ir KT rezultatai interpretuojami atsižvelgiant į klinikinius požymius.
    7. Klinikiniai kraujo bei kepenų fermentų tyrimai atliekami įtarus nepageidaujamą VNE poveikį ar padidėjus jų atsiradimo rizikai bei valproatus vartojant jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams.
    8. VNE koncentracijos plazmoje tyrimai atliekami, kai:

      8.1. priepuoliai kartojasi skyrus gydymą,
      8.2. reikia koreguoti vaisto dozę,
      8.3. vaistai blogai toleruojami,
      8.4. įtariamas nuo dozės priklausantis nepageidaujamas vaistų poveikis,
      8.5. įtariama nepageidaujama vaistų sąveika,
      8.6. įtariamas gydymo režimo pažeidimas,
      8.7. nenumatytai kinta VNE koncentracija (pvz., dėl nėštumo, hipoalbuminemijos, kepenų nepakankamumo, uremijos, virškinimo sutrikimų, interkurentinių ligų).

    9. Psichologo konsultacija padeda patikslinti diagnozę, įvertinti ligos eigą bei psichoemocinius sutrikimus. Ji atliekama, įtarus pažinimo funkcijų, emocijų ar elgesio pakitimų, taip pat priešoperacinio tyrimo metu.

      10. II.    Epilepsijos gydymas

    10. Ištikus dviem ar daugiau kliniškai patvirtintų epilepsijos priepuolių, pradedamas ilgalaikis gydymas VNE. Tokiu atveju EEG pakitimų nebuvimas nepaneigia epilepsijos diagnozės.
    11. Epilepsija gali būti diagnozuojama ir gydymas skiriamas po vieno epilepsijos priepuolio ar pasikartojančių išprovokuotų priepuolių (didelė rizika), kai:

      11.1. yra struktūrinio nervų sistemos pažeidimo požymių,
      11.2. ryškūs pakitimai EEG,
      11.3. pirmasis priepuolis tęsėsi 15 min. ar ilgiau.

    12. Po dviejų priepuolių galima neskirti gydymo (maža rizika), kai:

      12.1. nepakanka klinikinių ir EEG duomenų apie epilepsinę priepuolių kilmę,
      12.2. pirmąjį ir antrąjį priepuolius skiria ne mažiau nei vieneri metai.

    13. Gydymo indikacijos nustatomos individualiai, įvertinus priepuolių riziką bei paciento gyvenimo būdo ypatumus. Vertinant gydymo efektą, atsižvelgiama į galimus gydymo režimo pažeidimus.
    14. VNE skiria ir koreguoja gydytojas neurologas (vaikų neurologas). Gydymą paskirtais VNE gali tęsti bendrosios praktikos gydytojas (terapeutas arba pediatras) pagal galiojančius teisės aktus.

      15. III.   Epilepsijos gydymo protokolas

    15. Diagnozavus epilepsiją, skiriami vieni vaistai (monoterapija) ir taikomas terapinis mokymas.
    16. Vaisto dozė didinama iki maksimalios toleruojamos (kliniškai ar stebint plazmos koncentraciją) arba kol priepuoliai nebesikartoja.
    17. Jei priepuoliai nesikartoja, gydymas tęsiamas 2-5 m. nuo paskutiniojo priepuolio, ar nutraukti gydymą sprendžiama individualiai.
    18. Jei gydymo režimas nepažeidžiamas, bet priepuoliai kartojasi, gydymas pirmaisiais vaistais palaipsniui keičiamas kitais (monoterapija).
    19. Jeigu dvi monoterapijos neduoda efekto (priepuoliai tokie kaip ir iki gydymo) arba tik iš dalies efektyvios (priepuoliai retesni ir lengvesni), pradedama politerapija.
    20. Jei vartojant dvejus vaistus priepuoliai žymiai palengvėja, nėra nepageidaujamos reakcijos į vaistus, tęsiama politerapija.
    21. Jei priepuoliai nesikartoja, svarstoma, ar baigti gydymą pirmaisiais vaistais, tęsiant gydymą antraisiais.
    22. Jei priepuoliai nepasikeitė, antrieji vaistai keičiami kitais.
    23. Priepuoliams kartojantis, skiriami kiti vaistų deriniai.
    24. Ar VNE keisti, papildyti kitais, ar nutraukti gydymą kiekvienu atveju sprendžiama pasiekus terapinę vaisto dozę ir/ar terapinę vaisto koncentraciją kraujo plazmoje ir praėjus ne mažiau kaip dviem tarppriepuoliniams periodams.
    25. Įprastos VNE dozės:
Vaistas Įprasta palaikomoji paros dozė
  Vaikams (mg/kg) Suaugusiesiems (mg)
Valproatas 20 - 30 (60) 1000-2500
Karbamazepinas 10 - 20 (30) 400-1800
Okskarbazepinas 30 (40) 600-2400
Sultiamas 5 (10)
Etosukcimidas 20 - 40 500-2000
Lamotriginas 2 - 15 100-400
Topiramatas 3 - 9 200-600
Nitrazepamas 0,5
Klonazepamas 0,1 - 0,2 2-6
Diazepamas (vienkartinė dozė) 0,5 - 1 10-20
Gabapentinas 25 - 35 (60) 900-3600
Vigabatrinas 40 - 80 (100) 1000-3000
Fenitoinas 4 - 8 200-300
Fenobarbitalis 2 - 5 60-180
Primidonas 5 - 20 750-1000
  • Priepuoliams kartojantis, visų VNE dozės didinamos iki didžiausios toleruojamos ar veiksmingos.
  • Taikant politerapiją, įvertinama vaistų sąveikos ir nepageidaujamo poveikio tikimybė. Politerapijai taikant fenitoiną, būtina stebėti jo koncentraciją plazmoje.
  • Vaistai atskiroms epilepsijos formoms gydyti
    • Epilepsijos forma ir kodas pagal TLK- 10 Pirmojo pasirinkimo vaistai Antrojo pasirinkimo vaistai
    Židininė idopatinė epilepsija
    (Rolando)
    G40.0    		 Valproatas
    Sultiamas
    Karbamazepinas
    Okskarbazepina    		 Klonazepamas
    Nitrazepamas
    Fenitoinas
    Gabapentinas*
    Simptominė ir kriptogeninė (paprastieji ar sudėtingieji židininiai priepuoliai su antrine generalizacija ar be jos)
    G40.1, G40.2    		 Karbamazepinas
    Okskarbazepinas
    Valproatas
    Fenitoinas
    Lamotriginas*
    Topiramatas*
    Gabapentinas*    		 Fenobarbitalis
    Primidonas
    Nitrazepamas
    Klonazepamas Sultiamas
    Generalizuota idiopatinė epilepsija
    G40.3    		    
    · Absansai Valproatas
    Etosukcimidas
    Lamotriginas*
    Topiramatas* Nitrazepamas
    Klonazepamas    		 Fenobarbitalis
    · Mioklonijos Valproatas
    Klonazepamas
    Lamotriginas*
    Topiramatas*    		 Etosukcimidas
    · Generalizuoti toniniai - kloniniai traukuliai Valproatas
    Lamotriginas*
    Topiramatas*    		 Fenobarbitalis
    Karbamazepinas
    Okskarbazepinas
    Fenitoinas
    Primidonas
    Specialieji sindromai
    G40.4
    · West Valproatai
    Klonazepamas
    Nitrazepamas
    Lamotriginas*
    Topiramatas*
    · Lennox-Gastaut ir miokloninė-astatinė epilepsija Valproatai
    Lamotriginas*
    Topiramatas*
    Klonazepamas
    Nitrazepamas
    Etosukcimidas    		 Karbamazepinas
    Okskarbazepinas
    Fenobarbitalis
    · Sindromai su bioelektrine epilepsine būkle miego metu (ESES)
    G40.8    		 Etosukcimidas
    Valproatas
    Sultiamas
    Klonazepamas
    Nitrazepamas
    Topiramatas*    		 Lamotriginas*
    Karbamazepinas
    Okskarbazepinas
    Gabapentinas*
    · Komplikuoti febriliniai traukuliai
    G40.8    		 Valproatas
    Fenobarbitalis
    Klonazepamas
    Nitrazepamas
    Topiramatas*    		 Etosukcimidas
    Lamotriginas

    * - Lamotriginum, Topiramatum ir Gabapentinum skiriami nustačius gydymui atsparios epilepsijos formą arba esant kontraindikacijų skirti kitus vaistus nuo epilepsijos (LR SAM įsakymas Nr. V-294, 2004.04.19).

  • Atspari gydymui epilepsija nustatoma, jei po dviejų mėnesių gydymo dviem VNE epilepsijos priepuoliai kartojasi.
  • Jei priepuoliai vartojant vaistus kartojasi, per 2 metųs turi būti išbandyti visi prieinami VNE ar jų deriniai ir svarstoma chirurginio gydymo galimybė.

    • IV. Epilepsijos gydymo pabaiga

  • Epilepsija gydoma 2-5 metus nuo paskutiniojo priepuolio. Tai priklauso nuo ligos formos, eigos ir sunkumo.
  • Idiopatinių vaikystės epilepsijų gydymą galima baigti po 2 m. nuo paskutiniojo priepuolio, jei EEG pakitimų nelieka (išskyrus jaunuolių miokloninę epilepsiją, kuri gydoma visą jaunystę ar visą gyvenimą).
  • Ilgiau (iki 5 m. nuo paskutiniojo priepuolio) gydomos simptominės bei kriptogeninės epilepsijos, taip pat ir vyresniame amžiuje prasidėjusios ligos formos ir todėl, kad priepuoliai ilgai kartojosi gydymo pradžioje.

    • Dažniausiai užduodami klausimai apie ligą

    Ką reiškia terminas: “Epilepsijos kontrolė”?

    Epilepsijos kontrolė - tai būklė, kai tinkamai parinkus gydymą, ligonis nebepatiria epilepsijos priepuolių bei pašalinių vaistų poveikio. Gera epilepsijos kontrolė pasiekiama tuomet, kai priepuoliai visiškai nebesikartoja. Kai pavyksta juos tik suretinti, kalbama apie dalinę epilepsijos kontrolę. Paskutiniu metu keičiasi požiūris į epilepsijos gydymo efektyvumo vertinimą. Pripažįstama, jog priepuolių kontrolės negalima siekti gydymo saugumo sąskaita.

    Kaip įvertinti sergančiojo epilepsija gyvenimo kokybę?

    Gyvenimo kokybei vertinti taikomos specialios standartizuotos skalės. Nagrinėjamos įvairios kategorijos: ligonio emocinė, fizinė, socialinė būklė ir pan. Paprastai šnekant, gyvenimo kokybę apibūdina ligonio gebėjimas atlikti kasdieninę veiklą, mokytis, dirbti, sukurti šeimą, prisitaikyti visuomenėje.

    Ką rekomenduotumėte moterims, kurios serga epilepsija ir planuoja turėti vaikų?

    Vaisingo amžiaus moterų epilepsija yra gana dažna ir svarbi problema. Gydant sergančias epilepsija moteris, specifinių lyčiai problemų kyla kontroliuojant pastojimą, nėštumo, gimdymo ir maitinimo krūtimi periodais. Naudojant hormoninę kontracepciją, kai kurie priešepilepsiniai vaistai (PEV) didina neplanuotų pastojimų dažnį ir trukdo planuoti šeimą. Naujagimių, kurių motinos serga epilepsija ir vartoja PEV, apsigimimų dažnis 2-3 kartus didesnis nei naujagimių, kurių motinos neserga epilepsija. Tačiau neskirti PEV nėštumo metu galima retai, todėl rekomenduojama prieš pastojant su paciente aptarti nėštumo ir gimdymo problemas, skirti PEV monoterapiją mažiausiomis efektyviomis dozėmis, taikyti prenatalinę galimų apsigimimų diagnostiką ir PEV teratogeniškumui sumažinti skirti folio rūgštį. Maitinimas krūtimi, vartojant PEV, dažniausiai nekontraindikuotinas. Tinkamai prižiūrint, sergančios epilepsija ir nėštumo metu vartojančios PEV moterys daugiau kaip 90% atvejų pagimdo sveikus naujagimius.

    DEPRESIJA

    Visiems pasitaiko prastos nuotaikos periodų, tačiau daugeliui bloga nuotaika praeina lygiai taip pat netikėtai kaip ir buvo užklupusi. Tai yra normalu. Bet yra nemažai žmonių, kurių bloga nuotaika trunka labai ilgai ir yra tokia gili, kad trukdo normaliai gyventi. Negana to, ima varginti nerimas, įkyrios mintys, nemiga. Ši būsena nepraeina nei po kelių dienų, nei po kelių savaičių. Negydoma ji gali tęstis metų metus, ligonio gyvenimą paversdama juodžiausia naktimi…

    Depresija - tai liguistai prislėgta liūdna nuotaika. Šiai ligai paprastai būdinga liūdna nuotaika, sumažėjęs susidomėjimas ir pasitenkinimas, taip pat ir sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis bei mažas aktyvumas.

    Greta šių, pagrindinių, depresijos požymių dažnai pasireiškia kiti: susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, suprastėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, kaltės ir beviltiškumo jausmas, niūrus, pesimistinis ateities įsivaizdavimas, sutrikęs miegas, pasikeitę valgymo įpročiai, sumažėjęs seksualinis potraukis ir pasitenkinimas, mintys apie gyvenimo beprasmiškumą, mirtį ir savižudybę.

    Depresiją diagnozuoja tiktai gydytojas. Be to, nereikia pamiršti, kad depresija pasireiškia ne visais čia minėtais požymiais. Neretai pacientai skundžiasi įvairiais somatiniais negalavimais: dažnais skausmais, pykinimu, vėmimu, vidurių užkietėjimu arba viduriavimu, spaudimo krūtinėje jutimu, kvėpavimo, širdies-kraujagyslių sistemų veiklos sutrikimu. Taigi depresija lyg užsimaskuoja, užsideda kitos ligos kaukę. Manoma, kad maždaug pusę visų ligonių, besikreipiančių į gydytojus, sudaro sergantieji užmaskuotosiomis depresijomis.

    Depresija yra dažniausias suaugusių žmonių psichikos sutrikimas. Tikimybę susirgti depresija turi vidutiniškai kas penkta moteris ir kas dešimtas vyras. Taip pat nustatyta, kad tik nedidelė dalis sergančiųjų depresija (20-25%) kreipiasi į gydytojus ir yra gydomi.

    Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, kad 2020 m. depresija taps 2-a pagal dažnumą mirties ir invalidumo priežastimi.

    Negydoma arba netinkamai gydoma depresija žaloja ligonio mintis, jausmus, fizinę sveikatą, elgesį, sunkina jo santykius su šeima ir artimaisiais. Žmogus, laikui bėgant, gali tapti nedarbingas ar prarasti darbą. Depresija užkrauna ir didžiulę ekonominę naštą ant visuomenės pečių.

    Laiku pradėjus gydyti, žmogus greičiau pasveiksta, liga neprogresuoja, netampa lėtinė, sumažėja nusižudymo tikimybė, nes išnyksta slogios mintys, sumažėja ligos pasikartojimo tikimybė, pagerėja darbingumas ir gyvenimo kokybė.

    Faktai

    1990 m. depresija buvo pirmoji iš dešimties ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai

    2020 m. depresija bus antroji iš ligų (po išeminės širdies ligos), dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai ir trumpėja gyvenimas

    Depresija didina mirties nuo bronchinės astmos riziką, blogina gijimą po insulto, 4 kartus padidina mirties po ūmaus miokardo infarkto tikimybę, pažeidžia gyvybinius žmogaus organus, sukelia daugybę somatinių požymių

    Gydymas

    Depresijos gydymo būdas parenkamas atsižvelgiant į ligos sunkumą, jos požymius ir kai kuriuos kitus faktorius.

    Vaistai nuo depresijos (antidepresantai) yra efektyvus gydymo būdas. Jie padeda sergančiajam normalizuodami cheminių medžiagų pusiausvyrą smegenyse.

    Pagrindiniais medikamentais ambulatoriškai gydant depresiją tapo selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Tai antidepresantai, veiksmingai šalinantys depresijos požymius, paprasto vartojimo, jų šalutinis poveikis nestiprus, jie nėra labai varginantys. Be SSRI yra dar kelios antidepresantų grupės: NARI, SNRI, NaSSA ir NDRI. Šie antidepresantai irgi veiksmingai gydo depresiją, tačiau skiriasi jų veikimo spektras: vieni labiau tinka, vyraujant nerimo požymiams, kiti - kai vargina mieguistumas, energijos stoka, esant seksualiniams sutrikimams.

    Kiekvienam pacientui gydytojas parenka geriausiai tinkantį vaistą. Tai dažnai priklauso nuo požymių pobūdžio, todėl labai svarbu, kad konsultacijos metu pacientas suteiktų kuo daugiau informacijos apie savo ligos požymius.

    Depresija gali būti gydoma ir naudojant psichoterapiją (ypač efektyvus psichoterapijos ir antidepresantų derinys), šviesos terapiją, gydymą nemiga, fiziniais pratimais bei kitais metodais.

    Dažniausiai užduodami klausimai apie ligą

    Ko galima tikėtis vartojant antidepresantus?

    Vaistai nuo depresijos neveikia tuoj pat. Kad smegenyse atsinaujintų cheminių medžiagų pusiausvyra, reikia laukti 2-3 savaites. Maksimalus vaistų poveikis išryškės tik po 4-6 savaičių. Todėl jei gydytojas paskyrė vaistų, turite juos vartoti net ir tuomet, kai jums atrodo, kad jie yra visai neveiksmingi - nustatyti jų tinkamumą yra gydytojo pareiga.

    Dažna klaida - savavališkas vaistų vartojimo nutraukimas. Pastebėję, kad būklė pagerėjo, ligoniai nusprendžia, kad taip bus visą laiką ir vaistai jiems nereikalingi. Tai gali brangiai kainuoti - depresija vėl sugrįš. Ir kiekvieną kartą “apsilankiusi” iš naujo depresija ligonį žeidžia vis skaudžiau, verčia jį dar labiau nepasitikėti vaistais ir gydytojais. Gydyti darosi irgi sunku, reikia dar daugiau kantrybės ir lėšų. Todėl vaistų vartojimą sergantieji depresija turi labai rimtai vertinti. Net ir jausdamiesi gerai, turi ilgus mėnesius jų gerti, kad liga nepasikartotų.

    Antidepresantų vartojimo pradžioje kartais išryškėja šalutinis jų poveikis, tačiau nereikia vaistų vartojimo tuojau pat nutraukti, nes dažniausiai po kelių savaičių poveikis savaime sumažėja ar išnyksta.

    Antidepresantų vartojimo negalima nutraukti be gydytojo žinios. Nors prie jų nepriprantama, tačiau staiga juos nutraukę galite patirti įvairių abstinencijos požymių (panašių į gripo). Kai gydytojas nuspręs, jog laikas baigti šių vaistų vartojimą, jis pasakys, kaip tai padaryti pamažu.

    Kiek laiko reikia vartoti antidepresantus?

    Dažniausiai tai priklauso nuo to, kelintą kartą susirgote depresija.

    Pirmasis kartas. Pirmą kartą susirgus klinikine depresija gydymas vaistais paprastai trunka nuo 6 iki 9 mėnesių. Tačiau susirgus depresija vieną kartą, padidėja rizika susirgti šia liga ir antrą kartą. Susirgti antrą kartą per 5 metus rizika - 50%.

    Antrasis kartas. Pasikartojus depresijai, vaistais paprastai ją reikia gydyti 1-2 metus. Rizika, kad susirgsite dar kartą, dabar jau 70%.

    Trečiasis kartas. Šį kartą beveik galite būti tikras (95%), kad ligos neišvengsite ir vėliau. Todėl dabar vaistus jau rekomenduojama vartoti kelerius metus arba net visą likusį gyvenimą. Taip ilgai vartoti šiuos vaistus nėra pavojinga. Juk diabetikai taip pat visą laiką vartoja insuliną. Vaistų jums reikia tam, kad galėtumėte gyventi pilnavertį gyvenimą.

    GSK pagrindiniai faktai

    GSK pagrindiniai faktai

    GSK kompanijoje 160-yje pasaulio šalių dirba daugiau kaip šimtas tūkstančių darbuotojų.